„Kai atėjau vadovauti iš didmiesčio į VšĮ Kretingos ligoninę, pamačiau kitokią Lietuvą“, – sako jos vadovas Romaldas Sakalauskas, įpusėjęs savo kadenciją. Per tą laiką jau spėjo nuveikti ne vieną svarbų darbą: ligoninėje atsirado aukšto lygio medicininė įranga (naujas kompiuterinis tomografas, mamografas, chirurginė ir endoskopinė aparatūra, įranga ambulatorinėms reabilitacinėms paslaugoms), kas padeda išsaugoti gyventojų gyvybes. Netrukus bus pradėtos ir modernaus Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus statybos.
Įstojimo į Europos Sąjungą 20-metis, pasak ligoninės vadovo, – puiki proga pakalbėti apie mūsų šalies gyventojų sveikatos lygį ir jai gerinti kuriamą infrastruktūrą.
Atvykę į Kretingos ligoninę, maloniai nustembame patekę į išpuoselėtą įstaigos teritoriją: akys užkliūva už pastato fasadą puošiančio piešinio, preciziškai nupjautos žolės ir vaiskių augalų, kiemą juosiančių modernių žibintų. Kaip vėliau paaiškėjo, tai – tik maža dalis stebuklo, ką trečius metus Kretingos ligoninėje kuria aplinkinių ypač gerbiamas, patyręs uostamiesčio medikas Romaldas Sakalauskas. Autoritetą ir stiprią patirtį vadovas subrandino ilgus metus vadovaudamas Respublikinei Klaipėdos ligoninei. Rajono meras Antanas Kalnius kalbėdamas apie įstaigos vadovą sako, jog jis Kretingai – tikra dovana. Mat proveržis – milžiniškas.
Su R.Sakalausku kalbamės, kokiu būdu jis sutvirtino gydymo įstaigos „pamatus“ ir rajono ligoninę iškėlė į kito lygio dimensiją, prie kurios aktyviai prisijungia jaunas kolektyvas, o išrūpinta medicininės įrangos bazė lygiuojasi į didžiųjų miestų ligonines.
– Neslėpsiu, kai atėjau vadovauti iš didmiesčio į rajoninę ligoninę, pamačiau kitokią Lietuvą, – sako R.Sakalauskas. – Supratau, turintis didelę spragą veikti išvien su sveikatos biurais. Esu įsitikinęs, kad sveikatą reikia kurti iš pamatų telkiant dėmesį į profilaktiką, diegti realiai veikiančias patikros programas, pacientus kviesti jose dalyvauti. Kodėl negalime įdiegti tokios tvarkos kaip užsienio šalyse: skambinti ir aiškintis, kodėl pacientas neatvyko pasitikrinti? Užtikrinti, kad tai padarys. Tam reikalingas komandinis darbas.
Be to, norėtųsi, kad šalyje, nesvarbu, ar tai rajoninė ligoninė, ar miesto gydymo įstaiga, gydymas būtų teikiamas „kaip priklauso“. Tokio požiūrio, kad „ai, tame rajone jau kaip nors“, negali būti. Neturėtų būti ir taip, kad didžiųjų miestų ligoninės gautų normalų „maisto davinį“, o provincijoje apsieitų ir su puse jo. Tai, su kuo teko susidurti, kainavo ir laiko, ir sveikatos. Pavyzdžiui, istorija su kompiuteriniu tomografu mums atsiėjo daugiau nei šimtą puslapių prašymų ir susirašinėjimų su ministerija. Kai kurie pokalbiai su jos atstovais vyko ir pakeltais, ir aštriais tonais. Galų gale, pasiekus susitarimą, tapo akivaizdu, koks šis aparatas būtinas, kokia būtina paslauga. Moterims atliekame krūties vėžio tyrimą, taip pat kitus būtinus tyrimus galimoms onkologinėms ligoms nustatyti. Kuo anksčiau tai pastebime, tuo paprastesnis ir pigesnis gydymas. Juk tokiu būdu kuriame ir didelę pridėtinę vertę: taupome išlaidas brangiems medikamentams, saugome pacientus, kurie gali išlikti aktyvūs, dalyvauti darbinėje veikloje, džiaugtis gyvenimu. Kita vertus, argi mūsų senjorai, kurių rankomis didele dalimi sukurta, kad ir Kretingos rajono gerovė, nenusipelno tinkamos gydymo kokybės? O panašios problemos yra visoje Lietuvoje. Siekiame europietiško standarto ir europietiško požiūrio į pacientą. Ne mažiau svarbu ir kuriama ori aplinka.
Ligoninės interjeras – pritrenkiantis. Kur pasisuki, akis užkliūva už paveikslų gausos, spalvingų sienų, skirtingų dekoro elementų. Matyti, kad daug dėmesio skiriate jaukumui ir paciento emocinei gerovei kurti.
Visi žinome seną tiesą, kad sutinkame pagal rūbą. Norime, jog kiekvienas, atvykęs į bet kurią šalies gydymo įstaigą, jaustųsi atsidūręs europinio lygio įstaigoje – šveicariško, austriško ar vokiško požiūrio į žmogų. Kad nebūtų gėda ir prieš atvykusius užsienio svečius. Ligoninėje skersai išilgai turi būti palaikoma tvarka. Neturi likti jokių nesutvarkytų užkaborių. Bendradarbiaujame su Kretingos muziejumi, dvaro žiemos sodu, iš jų gauname eksponuoti įstabių paveikslų, kas ligoninę puošia. Visą ligoninės stilistiką kuriame savomis jėgomis iš vidinių resursų. Skirtingomis spalvomis išdažytos aukštų spalvos pacientams leidžia geriau orientuotis didelėse gydymo įstaigos patalpose, o svarbiausia norėjosi, kad pacientų, atvykusių į gydymo įstaigą neslėgtų mintys apie ligas, skausmą ir emocinį krūvį, tad stengiamės kurti jaukią atmosferą, nebūdingą įprastoms gydymo įstaigoms.
Ne kartą esate sakęs, kad rajonines ligonines norėta uždaryti. Kodėl vienos jų klesti, o kitos neišsilaiko? Stipriai teko įsikibti vykstant gydymo įstaigų reformai?
Ateidamas vadovauti Kretingos ligoninei turėjau vienokių planų, tačiau pirmaisiais ir antraisiais metais daugiausiai energijos teko skirti, kad atsilaikytume prieš sveikatos priežiūros įstaigų reformą. Jos gairės buvo imperatyvios, o esmė paprasta – iš Lietuvos žemėlapio ištrinti vadinamąsias rajonines ligonines. Jau prieš dešimtmetį buvo išnykę apie dešimt tokių įstaigų, o dabar norėta paleisti lyg antrąją bangą, kad išnyktų ir likusios. Bet ne visų veikimo sąlygos yra vienodos. Dėl migracijos kai kurie rajonai nukentėjo labiau nei kiti. Jeigu kažkada rajone gyveno 25 tūkstančiai žmonių, o dėl migracijos liko 16-18 tūkstančių, vakarietiškai vertinant, tai yra tik didelė gyvenvietė. Tokiomis sąlygomis rajono ligoninė nebegali išlikti dėl objektyvių priežasčių. Todėl valdžios stumiama sveikatos reforma kai kurioms ligoninėms galėjo būti netgi palanki – padėjo neskausmingai užbaigti jų egzistenciją. O kitos gydymo įstaigos, kurios taip pat dėl objektyvių priežasčių turėjo ambicijų išlikti konkurencingos, pajėgios, brukamą reformą vertino kitaip.
Beje, pavadinimas „rajoninė ligoninė“ yra atgyvenęs – tai sovietinių laikų pavadinimas. Jeigu yra ligoninė, tai ir yra ligoninė. Ji turi pastatą, licenciją, kurioje nurodoma, kokias paslaugas gali teikti. Tai primena vairuotojo pažymėjimą, kuriame nurodoma, kokius automobilius jis gali vairuoti. Motociklininkas neturi teisės vairuoti autobuso ar sunkiasvorio sunkvežimio. Jeigu esu vairuotojas, privalau laikytis eismo taisyklių, nesukelti avarinių situacijų. Argi ne panašiai su ligoninėmis? Ligoninės personalas privalo sąžiningai atlikti jam pavestą darbą. Ar „rajoninė ligoninė“, ar „miesto ligoninė“ – jų atsakomybė yra vienoda. Taigi, per beveik pusę kadencijos pavyko atsilaikyti prieš reformatorius, kad nebūtume įtraukti į tas žlugdančias girnas, kad nebūtume sugniuždyti. O antra – stengiausi padėti pagrindus ligoninės darbo stabilumui, kuris galėtų užtikrinti įstaigos sėkmę per ateinančius pustrečių metų.
Gydymo įstaigos kai kurių skyrių, pavyzdžiui, akušerijos laikosi nors tu ką… Jums to atsisakius skauda?
Dėl visiškai objektyvių priežasčių mums teko atsisakyti šių paslaugų. Dėl to galiu tik pritarti ministro Dulkio komandai, buvusios viceministrės Jankauskienės pozicijai. Jeigu ligoninėje per metus nebūna tam tikro gimdymų skaičiaus, tos paslaugos verta atsisakyti. Šiandien gimdymo paslaugos teikimas turi atitikti aukščiausius reikalavimus, ligoninėje turi dirbti aukščiausio lygio akušeriai-ginekologai, turi būti aukščiausio lygio gimdyvių priežiūra, o jeigu gimdymų mažai, kaip išlaikyti tokį skyrių ir jo specialistus? Kol toks skyrius Kretingoje buvo, mums jis kiekvieną mėnesį atnešdavo vidutiniškai po 15 tūkstančių eurų nuostolio. Man jau dirbant, per pusantrų metų gimdymo skyriaus nuostoliai siekė beveik 200 tūkstančių eurų. Jo išlaikymas vedė į niekur.
Per tą laikotarpį nesulaukiau nė vieno priekaišto, kad kuriai nors moteriai gimdyti Klaipėdoje yra per toli, kad geriau būtų Kretingoje. Supratau, jog gimdymo paslaugos atsisakymas buvo pasvertas ir pagrįstas. Manau, žmonių sąmonėje jau buvo susiformavęs supratimas, kad dėl gimdymo geriau nuvykti kiek toliau, tačiau ten gauti aukščiausio lygio paslaugą. O mūsų ligoninė, atsikračiusi nuostolingos paslaugos, sutaupytas lėšas galėjo skirti personalo atlyginimams pakelti. Pavyzdžiui, praėjusiais metais slaugytojams atlyginimai buvo pakelti 23 procentais, gydytojams – 29 procentais.
Kaip grybai po lietaus Lietuvoje dygsta privačios įstaigos, kurios medikus iš viešojo sektoriaus bando prisitraukti dideliais atlyginimais. Kaip sekasi su jomis konkuruoti?
Dėl gydytojų atlyginimų susidariusi nepavydėtina situacija. Sakykime, kad Klaipėdoje valstybinėje gydymo įstaigoje gydytojas gauna X pinigų sumą per dieną ar per mėnesį. Privati medicina uostamiestyje plečiasi sparčiai – Taikos prospektas tuoj taps privačios medicinos gatve, – todėl reikalingi gydytojai. Iš kur jų paimti, kaip prisivilioti? Universitetai naujų gydytojų ruošia beveik tiek pat, todėl juos reikia vilioti iš jau veikiančių valstybinių įstaigų. Pirmasis klausimas, kviečiant gydytoją į privačią kliniką, yra atlygis. Privačioje medicinos klinikoje gali pasiūlyti, sakykime, kad ir 25 procentais didesnį atlyginimą, negu kad gauna valstybinėje įstaigoje. Skirtumas lyg ir nedidelis, bet gydytojas gali pasvarstyti, kad iki naujos privačios gydymo įstaigos jam netoli, gal net kitoje gatvės pusėje, o dar gal vaikų darželis ar mokykla pakeliui, tad patogu pasirūpinti vaikais, ir jis sutinka. O ką daryti Kretingos ligoninei? Patyriau, kad mus reikia mokėti 50 procentų daugiau, nei kad šie gauna Klaipėdos privačioje ir valstybinėje gydymo įstaigoje.
Nepaisant to, Kretingos ligoninė be specialistų, panašu, neliks – jums pavyko pritraukti gausų jaunų medikų būrį. Kokios strategijos ėmėtės?
Kai kurie aukščiausios kvalifikacijos gydytojai bus prieinami ir Kretingoje, tačiau jų pacientams teks primokėti už vizitą. Tokios gydytojų iškeltos sąlygos. Manau, kad rasime priimtiną balansą, nes rajono gyventojui paslauga bus prieinama greičiau, paprasčiau. Vykstant į kitą miestą vis tiek susiduriama su neišvengiamomis papildomomis išlaidomis. Taigi praėjusiais metais pavyko pritraukti 21 specialistą, tarp kurių yra ir atvykstančių. Jeigu kuriam iš jų tektų Kretingos ligoninėje dirbti vienu pilnu etatu, jis galėtų aptarnauti dar ir Skuodo ar Klaipėdos rajono gyventojus. Mūsų ligoninėje dalis specialistų dirba sutartomis dienomis ir valandomis, nes jų pagrindinė darbovietė yra Klaipėdoje. Norint patekti pas kai kuriuos specialistus, yra eilės, todėl jeigu sutartu laiku pacientas nebegali atvykti pas gydytoją, prašome informuoti ligoninę, nes laikyti gydytoją-specialistą tuščiai be darbo, mums per didelė prabanga.
Darbams dar liko gražaus laiko. Kokių turite tikslų?
Šiomis dienomis buvusiai ligoninės vadovei Ilonai Volskienei prasitariau, kad mums trūksta patalpų. Su ta pačia problema susidūriau vadovaudamas Respublikinei Klaipėdos ligoninei. Norėtųsi turėti ir tą, ir aną, o kur tai įkurdinti? Norėtųsi įrengti šiuolaikinį druskų kambarį, skirtą įvairiomis kvėpavimo takų ligomis sergantiems pacientams, kad kretingiškiams nereikėtų važinėti į Palangą. Apie kai kuriuos galimus sprendinius jau informavau ir merą. Teikiant sveikatos apsaugos paslaugas reikalinga vadovautis ir ekonomine logika. Pasibaigus kiekvienam metų ketvirčiui suvedi balansą ir įvertini, kur daugiau uždirbta, kur mažiau, kokia yra pacientų dinamika. Pagal tai ir planuoji ateitį, paslaugų plėtrą. Kaip bebūtų, mūsų veiklos svarbiausias kertinis taškas – pacientas ir jam teikiamos paslaugos.
